Kaip pasirinkti meno kūrinį namams

Ar jums yra tekę namams rinktis paveikslą? Galvojote, kur jį kabinsite, ar  jis derės prie jūsų interjero  ar pirkote, nes tiesiog buvo gražu, apėmė noras jį įsigyti, net negalvojant, ar jis ras vietą jūsų namuose? Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, jau ne vienerius metus „Domus galerijoje“ organizuojanti parodą „Menams namams“ pataria meno kūrinį prisijaukinti, priprasti prie jo  po truputį, pagalvoti, ar jis patiks ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems. Mat, šiandien parodos ekspozicijoje jus sužavėjęs paveikslas, gali visai kitaip atrodyti ir jau nebepatiks, kai kabės ant sienos jūsų namuose.

„Apsiėmiau šią dailės parodą organizuoti, nes susidūriau su žmonėmis, kurie nedrįsta užeiti į meno galerijas, nes jie nejaukiai jausis, varžysis, gal nesupras ir panašiai. Kai paroda yra prekybos centre, žmonės nesijaučia įsipareigoti, jie meno kūrinius  apžiūri  lyg tarp kitko, nesijaučia įsipareigoję.  Be to, tai unikali galimybė apie šimtą dailininkų ir  jų kelis šimtus  meno kūrinių pamatyti vienoje vietoje“, – sako R. Rachlevičiūtė, pabrėžianti, kad šiemet balandžio 12 d. prasidėsiančios parodos tikslas – pristatyti meno kūrinius, kurie tiktų jūsų namų erdvei.

Kaip žmogui išsiaiškinti,  koks jo skonis mene?

Meno kalbos gali būti trys – klasikinė, modernistinė ir postmodernistinė. Klasikinis skonis mene,  klasikinė gyvensenos samprata glūdi tuomet,  kai žmogus savo kalboje dažnai mini „gražu“, „gera“, „teisinga“ ir, jis numano, kad taip yra daugeliui žmonių ir kad tai yra plačiai paplitę.  Moderniame mene jau nebėra tų visuotinai priimtų tiesos, grožio ir gėrio konceptų – o yra mano gėris, mano grožis, mano tiesa. Vadinasi, čia mes turime aiškiai ir ryškiai išreikštą, afišuojamą subjektyvumą. 

Yra  žmonių, kurie pirmenybę atiduoda klasikiniam menui, tradicinėms  vertybėms, o daliai žmonių artimas modernistinis menas, subjektyvesnis požiūris. Postmodernistinį meną aptariant jau nebetinka ne tiktai visuotinai apibrėžtos gėrio, grožio ir tiesos sąvokos, bet  nėra ir subjektyviai interpertuojamų  gėrio, grožio ir tiesos konceptų. Postmodernistinis menas išoriškai gali būti panašus į klasikinį ir ar į modernistinį meną, bet turės ironišką,  kritišką požiūrį ir į tradicines vertybes, klasikinį ir modernistinį meną, gyvenimo būdą ir supantį pasaulį. Savaime suprantama, kad mūsų namuose daugiau yra klasikinių ir neoklasikinių, taip pat modernistinių  kūrinių.

Dažnai žmonės sako, kad jiems sunku „prisijaukinti“ modernų meną. Nuo ko patartumėte pradėti?

Svarbiausia, reikia truputį norėti  ir padėti šiek tiek pastangų.  Jei žmogui  patinka  XIX a. pab. -  XX a. pr. menas, reikia  suprasti, kad mano skonis – kaip prieš 100 metų. Galbūt aš kažko nesugaudau, kažko nesuprantu, gal aš esu senamadiškas, labai tradicinio skonio.

Užtektų pasižiūrėti didelę pasaulinę šiuolaikinio meno parodą – na, kas dvejus metus Venecijoje rengiamą tarptautinę šiuolaikinio meno bienalę. Jei paskirtumėte  kelias  dienas, bent  dvi tris, ir  apžiūrėtumėte  įvairių šalių šiuolaikinio meno ekspozicijas, tikiu, kad jums atsirastų azartas ir trauka šiuolaikiniam menui. Aišku, jei vaikštome tik po tradicinio meno galerijas, kur pristatomas tik neoklasikinio tipo menas, šiuolaikinis menas, jo kalba gali mums  pasirodyti svetima, nesuprantama. Bet paklauskite savęs: kaip man, šiuolaikiniam žmogui gali patikti  prieš šimtą metų sukurtas menas, jei patinka šiuolaikinė muzika,  teatras ir literatūra?

Ką pasako apie šeimininką ant namų sienos kabantis paveikslas?

Yra dalis žmonių, kurie perka kūrinį dėl prestižo – kaip logotipą. Juk vien tik dirstelėjus ir pamačius Vilmanto Marcinkevičiaus ar Šarūnos Saukos kūrinį, supranti, kad taip paprastai tokio  kūrinio neįsigysi – reikia įdėti  pastangų ir sumokėti nemenką sumą. Tokiu būdu kūrinys įtvirtina meno kūrinio savininko socialinį statusą. Gerai, kai meno kūriniai perkami ne dėl kainos, populiarumo ar mados, o dėl to, kad  Sauka ar Marcinkevičius iš tiesų patinka ir sutampa su turėtojo  vertybėmis.

Šiais laikais jau reikia kalbėti apie kitą aspektą – namų įrengimas, dekoravimas dažnai patikimas interjero kūrėjams. Jie ieško kūrinių, kurie   dekoruotų interjerą, suteiktų jam vienokių ar kitokių spalvų, nuotaikos. Bet tuomet meno kūrinys  atlieka tarsi  taikomąją funkciją.  Konkretus  kūrinys pasirenkamas dėl spalvų,  formų, dydžio ir formuoja interjerą. Jeigu architektūrinius sprendimus, meno kūrinius ir kitus komponentus sėkmingai pavyksta sujungti į visumą, tai  pats interjeras tampa  meno  kūriniu. Taigi, kiekvienas žmogus turi teisę ir norą rinktis, kas  jo namuose bus svarbiau:  meninis interjero sprendimas, ar meno kūrinys aplink save organizuos erdvę, kurs nuotaiką.

Ar reikia prieš perkant galvoti apie vietą, kurioje bus meno kūrinys?

Prieš  perkant  meno kūrinį namams reikia labai gerai apgalvoti vietą, kur jis bus kabinamas, statomas – ar jis yra tinkamo dydžio, ar jam netrukdys kitų meno kūrinių kaimynystė. Pavyzdžiui, skulptūros juk iš viso nepastatysi bet kur, jai reikia tinkamos  erdvės. Be to, nepamirškite, kad kiekvienas geras  meno kūrinys aplink save organizuoja erdvę, pajungia visą interjerą, traukia žvilgsnį. Bet tikrai nereikia prie paveikslo taikyti baldų (juokiasi).

Kaip manote, ar paveikslas namuose yra būtinas?

Paveikslas neturėtų kabėti, jei jis žmogaus neveikia, jei jis netraukia žvilgsnio, neužmezga kontakto.  Paveikslas  tikrai gali patikti parodoje, bet savo dydžiu, kuriama nuotaika  gali visiškai netikti namuose. Nepamirškime, kad šeimoje yra kitų žmonių su savo nuomone, savo skoniu.  Žmonai paveikslas gali patikti, o vyrą erzinti. Bendruose namuose meno kūrinys turėtų atsirasti bendru sutarimu.

Nuogo kūno nuotraukos visiems matomoje vietoje namuose. Kaip jūs vertinate tokią fotografiją namuose?

Kai kalbame apie nuogą kūną, pasitaiko tokie atvejai, kai nuogo kūno fotografavimas pakyla iki meno kūrinio. Tai nebūtinai turi būti gražu, tai gali būti kitaip svarbu. Fotografė Snieguolė Michelkevičiūtė daug metų fotografuoja nuogus vyrus, dažnai įamžėjusius. Ir tai  yra meno kūriniai. Kai aš sakau „meno kūrinys“, reiškia, kad jis  galėtų būti taip pat skirtas ir meno parodai, ekspozicijai. O tai, jei  žmogus užsisako savo aktą ir pasikabina namuose, tai dažniausiai nėra meno kūrinys. Tai fotografija, kuri susijusi su to žmogaus privataus gyvenimo istorija, artimaisiais, emocijomis, sentimentais. Kodėl tai nėra meno kūrinys? Ogi todėl, kad ne kiekvienas kuris turi puikų fotoaparatą ir išmano jį techniškai, yra fotomenininkas. Taip ne kiekvienas, kuris įvaldęs aliejinių dažų tapymo technologiją, yra tapytojas menininkas. Kaip atpažinti, atskirti tai? Jei atpažįstame tik modelį ir  nematome, nejaučiame  fotografavusio individualybės, ko gero ta fotografija nėra meno kūrinys, o tik brangus širdžiai asmeninio gyvenimo prisiminimas. Tai irgi daug, svarbu asmeniškai, bet nieko bendro neturi su meno kūriniu.  Jeigu kalbame apie  nuogo kūno fotografiją kaip meno kūrinį, tai svarbu, kad į jį  žiūrėdami atpažintume ne tik ir ne tiek modelį, kiek už  jo  stovintį kūrėją – ar tai būtų  fotografė  Snieguolė Michelkevičiūtė, ar  Violeta Bubelytė, ar Rimantas Dichavičius, ar Romualdas Rakauskas.

Kūrinys – peizažas, portretas, natiurmortas,  į kurį žiūrėdamas neatpažįsti menininko, yra tarsi anoniminio menininko kūrinys. Tikras meno kūrinys yra tada, kai modelis ir kūrėjas  susitinka vidury kelio. Aš galiu nepažinti modelio, bet atpažinsiu dailininko ar fotografo braižą. Kai kūrinyje nematau dailininko ar fotografo braižo, tai, mano nuomone, jau nėra meno kūrinys. Dabar, kai kiekvienas gali paspausti fotoaparato mygtuką ir turi labai gerus fotoaparatus, tai  fotografijoje daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.

Kuo išskirtinė „Domos galerijoje“ organizuojama paroda „Menas namams“?

Šiemet paroda prasidės balandžio 12 d. ir tęsis iki gegužės pradžios. Tai  unikali galimybė suburti beveik 100 dailininkų vienoje vietoje, po vienu stogu. Man, kaip kuratorei, reikia tik pasistengti, kad paroda nepavirstų Kaziuko muge, kad susirinktų profesionalai, kad paroda garantuotų meninį lygį. Ne paslaptis, kad kaip ir visose sferose mėginama naikinti  ribas tarp profesionalų ir mėgėjų, menininkų ir diletantų, tarp tikrų menininkų ir apsišaukėlių, kurie imituoja, kad kuria meną – jų daug tiek fotografijoje, tiek dailėje. Todėl visada parodą organizuojant  vyksta kova už  aukštą meninį  lygį.

Menininkas turi būti gerai įvaldęs amatą, išmokęs profesinių paslapčių, bet jis negali virsti  tik amatininku, kuris paveikslą, skulptūrą  ne kuria, bet daro, gamina. Ir tai lemia tikrai ne diplomas, arba tiksliau sakant, ne vien tik jis. Yra nemažai dailininkų, kurių darbai  yra atvirai komerciški, t.y. jie galbūt net gali nusižengti principams – saviems ir meno – ir pataikauja  žiūrovui, veržiasi į priekį pasitikti žiūrovą, stengiasi daryti viską,  kad tik jo  kūrinį nupirktų. Tai įvardinkime kaip komercinį meną su minuso ženklu. Žinoma, visi meno kūriniai yra perkami ir parduodami,  bet svarbu, kad būtų išlaikyta  meninė kokybė, kad dailininkas ir žiūrovas eitų pasitikti vienas kitą,  kad susitiktų pusiaukelėje, o ne prasilenktų. Šioje parodojoje norisi suburti dailininkus, kurie dalyvauja  kitose dailės parodose – Lietuvoje ir užsienyje, yra žinomi, pripažįstami ir gerbiami  tos pačios srities profesionalų. Šioje parodoje stengiamasi laviruoti, atkreipiant atidų  dėmesį į komerciją su pliuso ženklu, t.y. į tai, kad visuomet išliktų meninis lygis ir kartelė nenusmuktų, bet ir kad žiūrovas būtų pamalonintas.

Nuo ko pradėti, jei nieko neišmanau apie meną?

Reikia pradėti vaikščioti po dailės parodas. Ne žiūrėti reprodukcijas, vartyti meno albumus,  o  žiūrėti originalus, bendrauti su meno kūriniu. Geriau matyti ne pirmos svarbos meno kūrinį gyvą, negu aukščiausio, pasaulinio  meno lygio kūrinio reprodukciją knygoje.  Reprodukcija gali pasitarnauti kaip priminimas jau matytų kūrinių, bet ji neaugina dailės žiūrovo – žiūrėdami į ją mes nejaučiame meno kūrinio poveikio – jo dydžio, spalvų, piešinio.  Be to, nereiktų užmiršti, kad kai kurie meno kūriniai, kaip ir žmonės, yra fotogeniški, gerai atrodo knygose, o prasčiau – realybėje. Ir atvirkščiai.

Kaip reikia parodoje žiūrėti į meno kūrinį?

Svarbiausia sustoti ir  sukoncentruoti savo dėmesį, žvilgsnį nukreipti į paveikslą, meno kūrinį.  Jį neskubant apžiūrėti, pasinerti į tą meno kūrinį, patyrinėti visumą ir detales. Net ir Dailės akademijos  studnetai mokomi  įsižiūrėti, apžiūrėti,  patyrinėti, kokio formato kūrinys yra, įsivaizduoti, kaip jis buvo nupieštas, nutapytas. Visam tam reikia paskirti laiko. Negali  meno kūrinio pagriebti vienu grybšniu. Norinti pajusti poveikį,  su meno kūriniu reikia bendrauti, užmegzti kontaktą, įsigilinti  ir meno kūrinys už visas jūsų pastangas  dosniai atsilygins. Grąžins jums dešimteriopai -  atlieps jūsų svajones, leis giliau pažinti patį save  ir nukreips jūsų mintis, emocijas  jums netikėta trajektorija. 

Sorry, the comment form is closed at this time.